Guru Mai Ram pamąstymai

Guru Mai Ram Devi 2015 KedarNath

 

 Mieli  mokiniai ir praktikuojantys  jogą, 

     Paprastai mes įpratę skubėti bei siekti ir gauti kuo daugiau iš išorės. Taip elgdamiesi, prarandame ryšį su tuo, kas yra mūsų viduje. Jogos praktika nereikalauja iš mūsų atsisakyti išorinio pasaulio bei materialių pasaulio išraiškų. Jogos mokymas vyksta per kūno ir proto apvalymą, įsitvirtinant dvasios žinojime.


      Jogos praktika mus sugrąžina į save ir padeda mums vėl atrasti išmintį, kuri egzistuoja mumyse. Nėra žmogaus, kuris pradėtų praktikuoti jogą visiškai nuo nulio. Į jogos mokymą mus atveda praeities gyvenimų karminė patirtis.


 

OM Mahadev!



     Brangieji mano mokiniai ir visi praktikuojantys jogą, grįžusi iš Himalajų noriu su Jumis pasidalinti savo įspūdžiais ir apmąstymais iš mano paskutinės Tyrtha Jatros.
 Jatra – tai kelionė į save, į tikrąjį savo “Aš”. Tyrtha – tai šventų vietų lankymas ir apsivalymo praktika. Tyrtha – tai šventa vieta, kurioje protas apsivalo nuo netikrų ketinimų ir norų. Proto apsivalymo praktika vyksta tuomet, kuomet neprarandama koncentracija ir sutelktis į tikrąjį “Aš”. Kad tai įvyktų būtina vairagja – neprisirišimas ir savęs vertinimo atsižadėjimas. Kai vairagja pilnai užpildo praktikuojantįjį, Tyrtha tampa tapasu arba askeze atveriančia tikrąjį savęs žinojimą. Tam, kad Tyrtha Jatros praktika suteiktų naudą, būtina kantrybė, ryžtingumas, įvairaus pobūdžio pasipriešinimo bei kylančių nelengvų psichologinių būsenų priėmimas. Praktikuojantysis Tyrtha Jatros metu neturi pasiduoti įspūdžiams, o turi visą laiką kontroliuoti proto būsenas, aiškiai suvokiant kelionės tikslą. Tyrtha Jatra – tai kelionė namo sugrąžinanti į save patį.



     Tyrtha Jatros metu aš visą laiką stebėjau mokinių būsenas: baimes, pyktį, abejones atitraukiančias nuo tikslo, norus, mintis apie išdavystę, mintis apie tai, kad viskas gali būti žymiai geriau nei yra, ir nuolatinį polinkį vertinti. Visos šios būsenos – tai yra proto kliūtys, kurios Tyrtha Jatros metu iš žmogaus gilumos iškyla į paviršių.


     Mokinių būsenos reikalavo iš manęs griežtos samjamos, ypatingo sąmoningumo, sutelkties ir nuolatinės koncentracijos. Suvokdama savo jausmus, proto būsenas, gebėjau neprisirišti ir nesusitapatinti su mokinių kintančiomis, nestabiliomis būklėmis. Tai leido išlikti mokinių transformacijos stebėtoju. Sat čit ananda būsena ir nuolatinis dėkingumas savajam Guru neleido prarasti ryšio su vidiniu Sadguru.



     Tyrtha Jatros metu vyko tikrasis jogos mokymas, kurį nelengva priimti. Tik per sadhaną atsiranda nuolankumas, ištikimybė, vystosi priėmimas bei atsiskleidžia žinojimas. Manau, kad tie, kurie buvo su manimi, įsitvirtino supratingume, kad tikrasis jogos mokymas ateina ne per raštus, asanas ar dar kokias praktikas, o yra perduodamas Guru. Toks jogos mokymas yra tikras, naudingas, turintis galią, visais kitais atvejais žinojimas yra bevaisis ir gali pakenkti.
 Stebėjau, kaip mano mokiniai, atsisakę visų netikrų troškimų, blaškančių protą prisirišimų, sekė paskui mane ir siekė Adi Natho Šivos palaiminimo, dovanojančio tikrosios prigimties suvokimą.

 

Guru Tirtha Yatra Gomukha 2015 web



     Tai ką gi mes visi atsivežėme iš Himalajų? Manau, kad visi įsitikinome tuo, kad keisti kitus yra bergždžias darbas. Keisti įmanoma tik save, savo protą ir reakcijas. Stebint ir keičiant save išvystome teisingą supratingumą kitiems. Galiausiai mes įsisąmoniname, kad tik mūsų pačių proto interpretacijos priverčia mus kentėti, be saiko džiaugtis arba džiaugtis per jėgą. Dirbdami su savo protu, kontroliuodami jį, įžvelgiame visa ko ryšį. Iš tiesų, imame suvokti, kad medžiai, žmonės, kalnai, dangus ir apskritai viskas, ką regime, yra Prana, kuri nuolat juda ir keičiasi. Todėl gyvenime nutinka daugybė dalykų, bet tai, kaip jie mus paveikia, priklauso tik nuo mūsų proto būsenos ir sąmoningumo.


     Tikiuosi, kad po Tyrtha Jatros išmokome būti labiau supratingi, tapome ramesni ir atsparūs emocinėms būklėms bei gebame šiandien regėti aiškesnį savo gyvenimo vaizdą.

   
  Ši Tyrtha Jatra su Guru buvo nelengva sadhana, kuri kiekvienam parodė, kad vienintelis garbingas savo kūno panaudojimas, tai siekimas išminties bei sąmonės tobulumo.

 

Guru Tirtha Yatra Rishikes 2015 web

                                      

                                               Iki sekančio mūsų susitikimo,

                                                                   Mai Ram Devi

2015 m. birželio 26 d.

 

 

 

 ————————–∗————————–

 

 

 

 

 Mai Ram Devi koncentracija ir demesys

 

Mieli  mokiniai ir praktikuojantys  jogą, 

išvykstu su mokiniais į Tyrthą Jatrą, kelionę Himalajais, Indijoje. Šios jatros metu medituosime (dhjana) siekdami dėmesio sutelkties būsenos. 

Dėmesio sutelktis yra labai svarbi jogos praktikos dalis.

Manau, kad visiems būtų naudinga įsisąmoninti, kas yra dėmesys ir kaip jis atsiranda meditacijos metu.

Šį kartą norėčiau aptarti dėmesio sampratą.

Pamąstykime, kas yra ramybės būsena, kai aplinkui sumaištis, ką reiškia gyventi mieste tarp buities šurmulio neprarandant harmonijos su gamta, ir kokiu būdu įmanoma neprarasti savęs?

Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, turime suvokti dėmesio svarbą. Dėmesys – tai ypatinga sąmonės sutelkties būsena, kuri negali būti lyginama su koncentracija. Medituojant, pajuskite subtilų skirtumą tarp dėmesio ir koncentracijos.

Pvz. aš valingai liepiu savo sąmonei stebėti svarbius dalykus arba aš valingomis pastangomis nurodau sau, kad privalau sutelkti dėmesį į svarbų dalyką, arba aš valingai reguliuoju mintis, norėdama susitelkti į svarbų dalyką, nustumdama kitas, pašalines mintis.

Kaip Jums atrodo, ar tokie ir panašūs valingi veiksmai gali išvystyti sąmonės sutelktį ir dėmesio būseną? Apmąstant savo paties elgesį mes suvokiame, kad valingas elgesys bei priverstinis susitelkimas nėra dėmesio sutelkties būsena. Kodėl? Kas vyksta, kai sąmoningai ir valingai mes nukreipiame savo psichinę veiklą į meditacijos objektą? Priverstinio, psichinės veiklos nukreipimo į objektą metu mūsų sąmonėje vyksta pasipriešinimas, nes neleidžiame reikštis kitoms mintims. Akivaizdu, kuomet sąmonėje vyksta pasipriešinimas, ilgalaikė dėmesio sutelkties būsena neįmanoma. Dėmesio sutelktis atsiranda savaime, spontaniškai ir šis procesas nereikalauja pastangų.

Tuomet galime apibendrinti, kad valingas fokusavimo procesas yra koncentracijos praktika. Koncentracija yra trumpalaikė valinga sąmonės sufokusavimo į objektą būsena, o dėmesys – tai ilgalaikė sąmonės sutelkties būsena, atsirandanti nevalingai, savaime. 

Dėmesio sutelkties išvystyti per pastangas, įsitikinimus, palyginimus, vertinimus, pasiekimus ar savęs baudimą neįmanoma. Išvardinti dalykai yra prievartos formos, kylančios iš baimės. Baimė yra dėmesio nesutelkties priežastis. Baimė egzistuoja tol, kol yra nusivylimas ir poreikis kažkuo būti, kažkuo tapti, kažką pasiekti.

Valios pastangomis galime išmokti koncentruotis, bet išmokti dėmesio sutelkties valingu elgesiu neįmanoma. Taip pat priverstiniu valingu elgesiu mes negalime išmokti būti laisvi ir išsivaduoti iš baimių. Dėmesio sutelkties būsena – tai lyg meilės būsena, kuri atsiranda spontaniškai, sunykus pavydui, susireikšminimui, savimylai.

Taigi, siekiant tobulumo svarbu brandinti ne tiek koncentraciją, kiek dėmesio sutelktį. Koncentracijos metu sąmonė valingomis pastangomis sufokusuojama į meditacijos objektą, tačiau šis procesas vyksta trumpą laiko tarpsnį. Tuomet dėmesio sutelkties būsena apsireiškia kaip savaiminis procesas, kuris nėra apribotas laiku.

Nuoširdžiai linkiu visiems medituoti į dėmesio sutelkties būseną.
                                      

                                               Iki sekančio mūsų susitikimo,

                                                                   Mai Ram Devi

▾ Rodyti daugiau

2015 m. balandžio 21 d.