Guru Mai Ram pamąstymai

 

OM Mahadev!

 

      Visatos, Žemės ir mūsų kūno ritmai sudaro vientisą visumą. Žmogus turi mokintis gyventi suderinamume su gamta, prisitaikydamas prie jos ritmo, cikliškumo bei kaitos. Visi Žemės, visatos, gyvūnų ir mūsų kūno ritmai sudaro vientisą bendrą gyvenimo visumą. Prisitaikydami prie visatos ritmo galime išlikti darnoje. 

 

       Šiuo metu žmogus turi polinkį nepaisyti ne tik gamtos, bet ir natūralių kūno ritmų. Daugumos žmonių gyvensena tiesiog griauna natūralų ciklą ir ritmą. Pavyzdžiui, vakaro periodu, kai visų kūno sistemų veikla rimsta, daugelis žmonių sąmoningai ignoruodami tai verčia savo organizmą būti aktyviu. Kai toks elgesys tampa pastovus, sutrinka organizmo ritmas ir ima reikštis įvairios ligos. Joga mus mokina naudoti savo intelektą tam, kad mylėtume save ir supančią gamtą bei palaikytume darną, atliktume savo pareigas ir užsiimtume veikla, kuri palaiko mūsų natūralų ritmą. Dėl žmogaus gyvenimo ir mus supančios gamtos nesuderinamumo kyla kūno ir proto pusiausvyros sutrikimai, tai paskatina destruktyvią mąstyseną, ydingumą, skausmus ir įvairias ligas. Ligos, bei įvairūs sutrikimai kyla dėl sutrikusių biologinių ritmų, nes nesiklausome savo vidinio ritmo ir nebandome jo suderinti su visatos ritmu. Žmogaus fizinė ir psichinė būklės yra glaudžiai susijusios. Dėl jų tinkamos pusiausvyros, žmogus yra sveikas.

 

      Dabar žmonijai yra palankus metas giliau suvokti save ir Kūrėją, suvokti Žemės ir žmonijos ciklų svarbą ir tai, jog viskam yra metas: yra laikas veikti, yra laikas ilsėtis; yra laikas gimti, yra laikas mirti; yra laikas sodinti, yra laikas surinkti tai, kas pasodinta; yra laikas kurti, yra laikas griauti; yra laikas kalbėti, yra laikas tylėti…

                                 

                                                                Su šviesa,

Guru Mai Ram Devi

 

 

OM Mahadev!

Mieli mokiniai ir praktikuojantys jogą, 

 

            Buvau su mokiniais kelete Tyrtha Jatrų Varanasyje, Kumbha Meloje, Alahabade, ir Himalajuose. Ir šiandien, sugrįžusi į Vilniaus ašramą, noriu pasidalinti pamąstymais apie jogos pagrindą, jos kilmę, jogos populiarumą ir sklaidą visame pasaulyje.

 

            Joga – tai senovės Indijos jogų tradicijos mokslas, skirtas ne vien Indijai, bet visai žmonijai. Tai tikslus mokslas apie materiją ir sąmonę bei tobula praktinė saviugdos sistema, apjungianti į visumą visatą, žmogaus kūną, protą ir dvasią.

 

            Jogos praktika nereikalauja pasaulietinio, kasdienio gyvenimo ir pareigų atsižadėjimo, tačiau iki šių dienų esti jogų atsiskyrėlių, asketų, kurie davę įžadus, pasišventę siekia aukščiausiojo tikslo. Stebėjau savo mokinius ir jų buvimą su jogais atsiskyrėliais, asketais. Ir tuo pat metu suvokiau, kaip stipriai joga mus apjungia, siekiant bendro tikslo, o buvimas kartu dar labiau sustiprina mūsų ryžtingumą, drąsą, tvirtumą, tikėjimą, kantrumą. Stebint šį buvimą, tampa akivaizdu, kad joga yra žmogaus gyvenimo praktika, kuri yra skirta visiems, tiek atsiskyrėliui asketui, tiek žmogui, atliekančiam savo pareigas ir gyvenančiam miesto šurmuly, tiek jaunam, tiek senam, tiek sveikam, tiek ir sergančiam.  Tai gyvenimo mokslas, skirtas visiems. Jis yra universalus ir neprieštarauja jokiam nuoširdžiam tikėjimui, jokiai kultūrai, rasei ir pan.

 

fotografijų galerija žiūrėti čia >>>

 

            Nors šiuo metu joga yra labai populiari visame pasaulyje, turime prisiminti, kad joga yra neįkainojama senovės Indijos jogų tradicijos išsaugota dovana. Ši praktika apjungia protą ir kūną, mintis ir veiksmus bei padeda palaikyti harmoniją tarp žmogaus ir gamtos. Šiuo metu žmonės dažnai klaidingai supranta jogos praktiką. Jogos praktikos prasmė slypi ne fizinėse pozose ir kūno grožyje, o vienovės su savastimi ir kūrinija atradime. Jogos mokymas – tai tobula saviugdos sistema, keičianti visus žmogaus asmenybės aspektus, mūsų gyvenimo būdą, ugdanti sąmoningumą, padedanti prisitaikyti, bei adaptuotis prie įvairių gyvenimo pokyčių, išsilaisvinti nuo įvairių įtampų ir būti harmoningu žmogumi.

 

          Archeologai atrado senovės Indo slėnio civilizacijos liekanas, apimančios šiuolaikinę šiaurės vakarų Indiją ir dalį Pakistano, kurios pradžia maždaug 3000 m. pr. m. e. Kalbant apie  jogos kilmę, reikia paminėti šias Indo slėnio vietose rastas iškasenas su jogos pozomis sėdinčių jogų figūrų vaizdais. Garsiausia figūra sėdi ištiestomis ant kelių rankomis klasikine meditacinės jogos poza. Šis įrodymas patvirtina, kad joga, nepriklausomai nuo jos literatūrinės (rašytinės) kilmės, Indijos subkontinente buvo praktikuojama daugiau nei keturis tūkstančius metų. Taigi, jogos mokymas gyvavo prieš daugelį tūkstantmečių, dar prieš religijų ir tikėjimo sistemų atsiradimą. Jogos tradicijoje Šiva yra laikomas pirmuoju Jogu, Adi Jogu ir pirmuoju Guru, Adi Guru. Prieš daugelį tūkstantmečių Himalajuose Šiva perdavė savo absoliutų žinojimą išminčiams, kurie, atsidavę askezei, siekė išsilaisvinimo. Šie išminčiai didingą Šivos mokymą perdavė skirtinguose pasaulio kraštuose, tokiuose kaip Azija, Vidurio Rytai, Šiaurės Afrika ir Pietų Amerika.

 

            Šiuolaikiniai mokslininkai, besidomintys jogos kilme, yra aptikę tam tikrus jogos mokymo aspektus bei artimas paraleles tarp senovės kultūrų visame pasaulyje. Nepaisant to, autentiška jogos sistema buvo užfiksuota ir išsaugota jogų tradicijos iki šių dienų Indijoje. Ji yra laikoma Indo-Sarasvatės slėnio civilizacijos amžinu kultūriniu palikimu. Ši civilizacija gyvavo apie 3 tūkst. metų prieš mūsų erą. Yra įrodyta, kad joga buvo tuometinės civilizacijos gyventojų materialaus ir dvasinio klestėjimo priežastis. Suakmenėjusios iškasenos ir figūros, rastos šios civilizacijos griuvėsiuose, vaizduoja jogos praktikos aspektus. Taip pat tam tikrų dievybių įspaudai byloja, kad šioje civilizacijoje buvo praktikuojama joga. Jogos mokymo įtaką galime pastebėti ir kitų kultūrų tradicijose. Nors joga buvo praktikuojama prieš daugybę tūkstantmečių, tačiau rašytine forma šis mokslas užfiksuotas tik I amžiuje išminčiaus Patandžalio. Šiame sanskrito rašte Patandžalis užfiksavo klasikinės jogos sistemą, kuri sakytiniu būdu, iš kartos į kartą, buvo perduodama iš Mokytojo mokiniui.

 

            Šiandien milijonai žmonių, praktikuojančių jogą visame pasaulyje, jaučia jogos praktikos teikiamą naudą, todėl joga sparčiai populiarėja ir mūsų dienomis. Jau niekas neabejoja, kad jogos praktika padeda žmonėms palaikyti fizinę ir protinę sveikatą, taip pat ir darnų gyvenimo būdą. Dabartinis žmogaus gyvenimas yra kupinas streso, įtampos, aistros ir nuolatinio skubėjimo. Jeigu žmogus praktikuoja jogą ir paiso jos principų, puoselėja dorybingumą, jis išmoksta atlaikyti kasdienio gyvenimo sunkumus, neprarasdamas stabilumo, santarvės, vidinės taikos ir ramybės.

 

            Praktikuojantysis jogą turi žinoti sėkmingos praktikos pagrindus:

• Surasti tikrą jogos Mokytoją.
• Paisyti Mokytojo nurodymų.
• Praktikuoti ramioje, taikioje ir švarioje aplinkoje.
• Praktikos metu stengtis atpalaiduoti kūną ir paleisti protinę įtampą.
• Palaikyti kūno ir proto švarą.
• Saikingai maitintis.
• Jogos praktika visuomet turi prasidėti nuo nusiraminimo ir padėkos Kūrėjui.
• Visos jogos praktikos turi būti atliekamos sąmoningai, lėtai ir dėmesingai, stebint kūną ir kvėpavimą.
• Visuomet svarbu atsižvelgti į savo asmenines galimybes, ligas ir amžių.
• Svarbus praktikos pastovumas, reguliarumas, nes kitaip nebus rezultato.
• Prisiminti, kad jogos praktika reikalauja disciplinos, valios pastangų, laiko ir nuoseklumo. Progresas vyksta laipsniškai, todėl praktikos rezultatas reiškiasi lėtai, po truputį. Praktika tampa sėkminga tik tuomet, kai ji praktikuojama visą gyvenimą.  
• Visuomet prisiminkite, kad jogos technikos gali būti labai paprastos ir labai sudėtingos, todėl svarbu yra buvimas tikrojo Mokytojo, kuris žino sakraliąją jogos slaptį ir gali nuosekliai perduoti gilesnes jogos praktikos žinias tuomet, kai tik jūs būsite pasiruošęs jas priimti.
• Ugdykite dorybingumą, kantrumą, dėmesingumą, discipliną bei suformuokite taurų savo praktikos tikslą. Tai padės jums vystytis.

 

                               Iki kito mūsų susitikimo,

                                                                   Mai Ram Devi

 

 

 Mieli mokiniai ir praktikuojantys jogą, 

     Paprastai mes įpratę skubėti ir siekti bei gauti kuo daugiau iš išorės. Taip elgdamiesi, prarandame ryšį su tuo, kas yra mūsų viduje. Jogos praktika nereikalauja iš mūsų atsisakyti išorinio pasaulio ir materialių pasaulio išraiškų. Jogos mokymas vyksta per kūno ir proto apvalymą, įsitvirtinant dvasios žinojime.

      Jogos praktika mus sugrąžina į save ir padeda mums vėl atrasti išmintį, egzistuojančią mumyse. Nėra žmogaus, kuris pradėtų praktikuoti jogą visiškai nuo nulio. Į jogos mokymą mus atveda praeities gyvenimų karminė patirtis.

 

OM Mahadev!

      Brangieji mano mokiniai ir visi praktikuojantys jogą, grįžusi iš Himalajų noriu su Jumis pasidalyti savo įspūdžiais ir apmąstymais iš mano paskutinės Tyrtha Jatros. Jatra – tai kelionė į save, į tikrąjį savąjį „Aš“. Tyrtha – tai šventų vietų lankymas ir apsivalymo praktika. Tyrtha – tai šventa vieta, kurioje protas apsivalo nuo netikrų ketinimų ir norų. Proto apsivalymo praktika vyksta tuomet, kai neprarandama koncentracija ir sutelktis į tikrąjį „Aš“. Kad tai įvyktų būtina vairagja – neprisirišimas ir savęs vertinimo atsižadėjimas. Kai vairagja visiškaiužpildo praktikuojantįjį, Tyrtha tampa tapasu arba askeze, atveriančia tikrąjį savęs žinojimą. Tam, kad Tyrtha Jatros praktika suteiktų naudos, būtina kantrybė, ryžtingumas, įvairių pasipriešinimų ir kylančių nelengvų psichologinių būsenų priėmimas. Praktikuojantysis Tyrtha Jatros metu neturi pasiduoti įspūdžiams, o turi visą laiką kontroliuoti proto būsenas, aiškiai suvokdamas kelionės tikslą. Tyrtha Jatra – tai kelionė namo, sugrąžinanti į save patį.

    Tyrtha Jatros metu aš visą laiką stebėjau mokinių būsenas: jų baimes, pyktį, abejones, atitraukiančias nuo tikslo, norus, mintis apie išdavystę, mintis apie tai, kad viskas gali būti žymiai geriau nei yra, ir nuolatinį polinkį vertinti. Visos šios būsenos – tai yra proto kliūtys, kurios Tyrtha Jatros metu iš žmogaus gilumos iškyla į paviršių.

     Mokinių būsenos reikalavo iš manęs griežtos samjamos, ypatingo sąmoningumo, sutelkties ir nuolatinės koncentracijos. Suvokdama savo jausmus, proto būsenas, gebėjau neprisirišti ir nesusitapatinti su mokinių kintančiomis, nestabiliomis būklėmis. Tai leido išlikti mokinių transformacijos stebėtoja. Sat čit ananda būsena ir nuolatinis dėkingumas savajam Guru neleido prarasti ryšio su vidiniu Sadguru.

     Tyrtha Jatros metu vyko tikrasis jogos mokymas, kurį nelengva priimti. Tik per sadhaną atsiranda nuolankumas, ištikimybė, vystosi priėmimas ir atsiskleidžia žinojimas. Manau, kad tie, kurie buvo su manimi, įsitvirtino suprasdami, kad tikrasis jogos mokymas ateina ne per raštus, asanas ar dar kokias praktikas, o yra perduodamas Guru. Toks jogos mokymas yra tikras, naudingas, turintis galią, – visais kitais atvejais žinojimas yra bevaisis ir gali pakenkti. Stebėjau, kaip mano mokiniai, atsisakę visų netikrų troškimų, blaškančių protą prisirišimų, sekė paskui mane ir siekė Adi Natho Šivos palaiminimo, dovanojančio tikrosios prigimties suvokimą.

 

      Tai ką gi mes visi atsivežėme iš Himalajų? Manau, kad visi įsitikinome tuo, kad keisti kitus yra bergždžias darbas. Keisti įmanoma tik save, savo protą ir reakcijas. Stebėdami ir keisdami save, išvystome teisingą kitų supratimą. Galiausiai mes įsisąmoniname, kad tik mūsų pačių proto interpretacijos priverčia mus kentėti, be saiko džiaugtis arba džiaugtis per jėgą. Dirbdami su savo protu, kontroliuodami jį, įžvelgiame visa ko ryšį. Iš tiesų, imame suvokti, kad medžiai, žmonės, kalnai, dangus ir apskritai viskas, ką regime, yra Prana, kuri nuolat juda ir keičiasi. Todėl gyvenime nutinka daugybė dalykų, bet tai, kaip jie mus paveikia, priklauso tik nuo mūsų proto būsenos ir sąmoningumo.

     Tikiuosi, kad po Tyrtha Jatros išmokome būti labiau supratingi, tapome ramesni ir atsparūs emocinėms būklėms bei gebame šiandien regėti aiškesnį savo gyvenimo vaizdą.

     Ši Tyrtha Jatra su Guru buvo nelengva sadhana, kuri kiekvienam parodė, kad vienintelis garbingas savo kūno naudojimas – tai siekimas išminties ir sąmonės tobulumo.

 

                                      

                                               Iki kito mūsų susitikimo,

                                                                   Mai Ram Devi

 

Mieli mokiniai ir praktikuojantys jogą, 

išvykstu su mokiniais į Tyrthą Jatrą, kelionę Himalajais, Indijoje. Šios jatros metu medituosime (dhjana) siekdami dėmesio sutelkties būsenos. 

Dėmesio sutelktis yra labai svarbi jogos praktikos dalis.

Manau, kad visiems būtų naudinga įsisąmoninti, kas yra dėmesys ir kaip jis atsiranda medituojant.

Šį kartą norėčiau aptarti dėmesio sampratą.

Pamąstykime, kas yra ramybės būsena, kai aplinkui sumaištis, ką reiškia gyventi mieste tarp buities šurmulio neprarandant harmonijos su gamta, ir kaip įmanoma neprarasti savęs?

Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, turime suvokti dėmesio svarbą. Dėmesys – tai ypatinga sąmonės sutelkties būsena, kuri negali būti lyginama su koncentracija. Medituodami pajuskite subtilų skirtumą tarp dėmesio ir koncentracijos.

Pvz., aš valingai liepiu savo sąmonei stebėti svarbius dalykus arba aš valingai nurodau sau, kad privalau sutelkti dėmesį į svarbų dalyką, arba aš valingai reguliuoju mintis, norėdama susitelkti į svarbų dalyką, nustumdama kitas, pašalines mintis.

Kaip Jums atrodo, ar tokie ir panašūs valingi veiksmai gali išvystyti sąmonės sutelktį ir dėmesio būseną? Apmąstydami savo paties elgesį, mes suvokiame, kad valingas elgesys ir priverstinis susitelkimas nėra dėmesio sutelkties būsena. Kodėl? Kas vyksta, kai sąmoningai ir valingai mes nukreipiame savo psichinę veiklą į meditacijos objektą? Priverstinio, psichinės veiklos nukreipimo į objektą metu mūsų sąmonėje vyksta pasipriešinimas, nes neleidžiame reikštis kitoms mintims. Akivaizdu, kai sąmonėje vyksta pasipriešinimas, neįmanoma ilgalaikė dėmesio sutelkties būsena. Dėmesio sutelktis atsiranda savaime, spontaniškai ir šis procesas nereikalauja pastangų.

Tuomet galime apibendrinti, kad valingas fokusavimo procesas yra koncentracijos praktika. Koncentracija yra trumpalaikė valinga sąmonės sufokusavimo į objektą būsena, o dėmesys – tai ilgalaikė sąmonės sutelkties būsena, atsirandanti nevalingai, savaime. 

Neįmanoma dėmesio sutelkties išvystyti pastangomis, įsitikinimais, palyginimais, vertinimais, pasiekimais ar savęs baudimai. Išvardyti dalykai yra prievartos formos, kylančios iš baimės. Baimė yra dėmesio nesutelkties priežastis. Baimė egzistuoja tol, kol yra nusivylimas ir poreikis kažkuo būti, kažkuo tapti, kažką pasiekti.

Valios pastangomis galime išmokti koncentruotis, bet išmokti dėmesio sutelkties valingu elgesiu yra neįmanoma. Taip pat priverstiniu valingu elgesiu mes negalime išmokti būti laisvi ir išsivaduoti iš baimių. Dėmesio sutelkties būsena – tai lyg meilės būsena, atsirandanti spontaniškai, sunykus pavydui, susireikšminimui, savimylai.

Taigi siekiant tobulumo svarbu brandinti ne tiek koncentraciją, kiek dėmesio sutelktį. Koncentracijos metu sąmonė valingomis pastangomis sufokusuojama į meditacijos objektą, tačiau šis procesas vyksta trumpą laiko tarpsnį. Tuomet dėmesio sutelkties būsena pasireiškia kaip savaiminis procesas, kuris nėra apribotas laiku.

Nuoširdžiai linkiu visiems medituoti į dėmesio sutelkties būseną.
                                      

                                               Iki kito mūsų susitikimo,

                                                                   Mai Ram Devi